Švietimo vaidmuo neapsiriboja vien pasirengimu darbui; jis taip pat turėtų ugdyti mokinių moralinį charakterį, užuojautą ir pilietinę pareigą. Šioje esė teigiama, kad daugelis aukštojo mokslo institucijų neatlieka savo švietimo pareigų. Užuot ugdžiusios visapusiškai išsilavinusius asmenis, turinčius tvirtus etikos principus, kritinio mąstymo gebėjimus ir pasirengimo darbui įgūdžius, kai kurios mokyklos gali netyčia slopinti kūrybiškumą ir atgrasyti nuo atvirų diskusijų. Autorius teigia, kad ribotas dėmesys konkrečioms ideologinėms pažiūroms ir pernelyg didelis dėmesys tapatybės politikai gali apriboti studentų galimybę susipažinti su įvairiomis perspektyvomis. Užuot įgiję loginio mąstymo įgūdžių, mokiniai įgyja žalingo binarinio mąstymo ir patologinio dualizmo įgūdžių – mąstysenos, kuri, tikėtina, veda į nelaimę.
Daugiau skaitykite ČIA.