Metodai: Apklausa paštu buvo išplatinta 1907 veterinarijos gydytojams, registruotiems Naujosios Zelandijos veterinarijos taryboje (VCNZ). Apklausoje buvo renkama informacija apie respondentų amžių, lytį, žmonių darbo vietoje tipą ir skaičių, streso lygį, depresiją, mintis apie savižudybę ir bandymus nusižudyti, streso priežastis ir paramos šaltinius. REZULTATAI: devyni šimtai dvidešimt septyni (48,6 %) veterinarijos gydytojai pateikė tinkamus atsakymus. Į analizę neįtraukti veterinarijos gydytojai, kurie buvo išėję į pensiją, dirbo užsienyje arba nepateikė informacijos apie savo darbo pobūdį, todėl liko 849 (44,5 %) veterinarijos gydytojų duomenys. Moterys patyrė daugiau su darbu susijusio streso ir depresijos nei vyrai, veterinarijos gydytojai, dirbantys smulkių gyvūnų ir (arba) mišrią praktiką, nurodė, kad patyrė daugiau streso ir depresijos nei dirbantys kitų rūšių darbą, o jaunesni veterinarijos gydytojai patyrė daugiau streso nei vyresnio amžiaus veterinarijos gydytojai. Pagrindiniai streso šaltiniai buvo darbo valandos, klientų lūkesčiai ir netikėti rezultatai. Respondentams stresą taip pat kėlė būtinybė nuolat atnaujinti žinias ir techninius įgūdžius, asmeniniai santykiai, finansai ir lūkesčiai dėl savęs. Dauguma respondentų nurodė, kad turi gerus šeimos ir draugų tinklus, padedančius įveikti stresą. Apskritai respondentai buvo linkę pasikliauti neformaliais tinklais, pavyzdžiui, šeimos ir draugų, kitų veterinarijos gydytojų ir kolegų pagalba. Nedidelė dalis respondentų, kurie pranešė apie klinikinę depresiją, mintis apie savižudybę ar bandymus ją nusižudyti, dažniau nei visi respondentai naudojosi sveikatos priežiūros specialistų, konsultavimo, pastoracinės ir (arba) dvasinės pagalbos ir telefono linijos “Veterinarai streso atveju” paslaugomis, tačiau rečiau kreipėsi pagalbos į darbdavius ir bendradarbius.
IŠVADOS: Reikia įvairių strategijų, kaip valdyti su darbu susijusį stresą tarp veterinarijos gydytojų. Turi būti nustatyti streso darbo vietoje šaltiniai ir sukurtos strategijos, kaip kontroliuoti tuos, kurie kelia didelį pavojų. Strategijos gali apimti dėmesį darbo krūviui ir darbo valandoms, darbo procesų kūrimą ir socialinės paramos didinimą. Gali būti naudinga mokyti su darbu susijusių įgūdžių, pavyzdžiui, bendravimo, konfliktų valdymo ir streso valdymo, jei šių įgūdžių trūkumas prisideda prie streso. Taip pat galima naudotis paramos paslaugomis, pavyzdžiui, pagalbos linijomis ir mentorių programomis, tačiau informacija apie jas turi būti prieinamesnė.
Daugiau skaitykite ČIA.
