Metodai: Didžiosios Britanijos ir Airijos veterinarijos mokyklų studentai, kurie atliko tam tikrą klinikinę EMS, užpildė uždarų ir atvirų klausimų apklausą, kuri buvo skerspjūvio tyrimo dalis. Buvo renkami demografiniai duomenys, diskriminacijos patirtis, informacija apie incidentus ir pranešimus, taip pat respondentų požiūris. Kiekybiniai duomenys buvo analizuojami taikant Pearsono chi kvadrato analizę, siekiant išanalizuoti respondentų charakteristikas ir jų patirtį, susijusią su diskriminaciniu elgesiu ir vėlesniu pranešimu. Kokybinė turinio analizė naudota atvirų klausimų duomenims apdoroti.
Rezultatai: Iš 403 respondentų 36,0 proc. pastebėjo, kad jų elgesys, jų manymu, buvo diskriminuojantis. Dažniausia diskriminacijos forma buvo diskriminacija dėl lyties (38,0 %), po to – dėl etninės kilmės (15,7 %). Nustatytas reikšmingas ryšys tarp respondentų patiriamo diskriminacinio elgesio ir šių požymių: amžiaus(p = 0,0096), negalios(p < 0,00001), rasės ir (arba) etninės priklausomybės(p < 0,0001), lyties ir (arba) lyties (p = 0,018) ir LGBTQ+ statuso(p = 0,001). Prižiūrintys veterinarijos gydytojai buvo dažniausi diskriminacinio elgesio kaltininkai (39,3 proc.), palyginti su klientais (36,4 proc.). Tik 13,9 % diskriminaciją patyrusių respondentų pranešė apie įvykį (-ius). Neįgalūs respondentai mažiausiai linkę sutikti su teiginiu, kad profesinės organizacijos pakankamai stengiasi kovoti su diskriminacija(p < 0,0001). Dauguma respondentų sutiko, kad seksizmas vis dar yra problema (74,4 %), tačiau vyrai dažniau su tuo nesutiko(p = 0,004). Dauguma respondentų manė, kad reikia didinti etninę įvairovę (96,3 %).
Diskusijos: Diskriminacinis elgesys yra problema studentams, matantiems praktiką, ypač tiems, kurie turi vieną ar daugiau saugomų savybių (kaip apibrėžta 2010 m. JK Lygybės įstatyme). Norint padėti pašalinti diskriminacinį elgesį iš veterinarijos praktikos, į geresnį švietimą reikėtų įtraukti mažumų grupių atstovų požiūrį.
Daugiau skaitykite ČIA.
